Aš ir kita Aš

Kaltės jausmas ir nuolatinis dvasinis diskomfortas – dažnai lydėjusios vidinės emocijos kelionės po Ukrainą – Moldovą metu. Naiviai maniau, jog tokie “džiaugsmai” nuo žemės išnyko mažiausiai prieš dešimtmetį, tačiau keliaujant tapo įprasta parduotuvėje jausti kaltę prieš pardavėją  jog perki, prieš degalinės operatorių, kad piliesi degalus, milicininką, kad nepažeidinėji taisyklių ar negeri už vairo, muitininką, kad nesiveži narkotikų ginklų ir prostitučių…

Tiesa, apie miliciją. Vien nuo Simferopolio iki Jaltos (70 km.) mus sustabdo du kartus. Nieko keista, čia jie patruliuoja ant kiekvieno kampo (ar už kampo), tačiau tarptautinis ženklas – pamirksėjimas „ilgom“ – greičiausiai visam pasauly vienodas, o mes ir labai norėdami greičio neviršintume – todėl ale jautėmės ramūs:) Tačiau kaskart pabendravus su tavariščiu, dešimčiai minučių šypsena dingdavo nuo veido – vieni nemandagiausių, grubiausių ir kokių tik nori Ukrainoje (ir apskritai) mano sutiktų žmonių: pirmasis, po mano graudulingo pasakojimo, apie tai kaip mes, studentai, su didžiu smagumu grožimės jų šalimi, pagrasino jog jei taip ir toliau pažeidinėsim taisykles (tik klausimas: kokias?), iš Ukrainos neišvažiuosime; antrasis po pūtimo jam į veidą ir vietoj alkoholio užuosto vakarykščio sumuštinio, buvo tiek piktas, kad po atliktos procedūros paklaustas kelio, pasiūlė važiuoti, cituoju: „dėl manęs – į visas keturias puses“. Trumpai tariant Ukrainos milicijos, viešųjų ryšių skyrius (jei toks egzistuoja) turbūt verkia susigūžęs kampely – institucijos reputacija palaidota dešimtmečiams…

Naktį pasiekiame Jaltą. Tamsu, todėl nieko nematau, nieko negirdžiu. Pernakvoję Forose, netoli Jaltos esančiame kempinge (ačiū bendrakeleiviams už koordinates), rytą atsikrapštę kairę akį išvystam kai ką nauja – aplinkui puikuojasi kalnai. Ant vieno jų šlaito, blizga mažytė balta cerkvė auksiniais kupolais, aplink žaliuoja miškai, mėlynuoja juodoji jūra…gražu. Vis dėlto nuvykus į Jaltą atsiimu savo žodžius – viskas sudirbta sovietinių architektų… didelė Palanga… O jau mados mados… pvz. sunku pasakyt ar moteris taip persistengė puošdamasi, ar ji tiesiog parsidavinėja…greičiausiai buvau vienintelė mergina Jaltoj su žemakulniais batais:)) …Apie vyrus apskritai neturiu ką pasakyt, pradžiai juos reikėtų visus gerai išprausti ir bent jau paplūdimyje išauti iš lakierkų…

“Lastočkino gnezdo“ – Jaltos simbolis – pilaitė ant uolos krašto, savo architektūra iš toli primenanti Disnėjaus kompanijos logotipą. Nusiperkame ekskursiją laivu ir nuplaukiame jos pažiūrėti iš arti. Plaukdami kertam vietinį „skanėstą“ – bandeles su bulvėm ir klausomės čaižiu balsu kalbančios gidės pasakojimų apie įstabius prieš 30-40 m. statytus pakrantės šedevrus.

Apžiūrėti pilaitei turime valandą laiko, tačiau apžiūrėjimas + nusivylimas trunka maždaug 15 min. ir likusį laiką einam ieškoti alaus. Taigi – nevertėjo. Iš arti ji atrodo kaip itin prastas kičas (oj kaip stebėtina). Nežinau ar tai autentiškas jos vaizdas, bet būtų sunku patikėti, jog kažkam XIX a. natūraliai šovė į galvą pilį apdrėbti pilku cementu.  

Pablūdiję Jaltoje, grįžtam į kempingą. Kitą dieną pamirkom kojas Juodojoj jūroj, kad užsidėtume pliusiuką ir traukiam apžiūrėt aplinkinių ežerų (matėm net vieną – iš toli). Nukankam iki Sevastopolio. Miestas gan įdomus, tačiau Rusijos nuomojamas karinis uostas, kuriuo šis miestas garsėja, pasirodo niekingai mažas. Prieš kelionę teko skaityti komentarą (kuriuo įsitikinau), jog jei tame uoste būtų bent vienu Rusijos laivu mažiau – jis prarastų ir „karinio“ ir „uosto“ statusą.

Pasisėmė įspūdžių, judam link Odesos. Kažkokioj laukymėj sustojame pernakvoti ir lijant lietui savo baltam autobusiuke surengiam „ambulance“ (kadangi visi pasigavom slogas ir kosulius) vakarėlį. Nurauna stogą. Ryte prie mūsų miegamojo prisistato pagyvenęs vyras ir įteikia mums arbūzą, kuris anot jo „ką tik nuskintas iš lauko“. Patikime – atsidėkojame, ir tik tuomet apsidairę suprantame jog tokių ką tik iš lauko, supuvusių arbūzų, aplinkui mėtosi dar bent keli…atrandam naują žaidimą – arbūzabolą. Tą dieną pasiekiame Odesą, kurioj liekam pernakvoti 4 žvaigždučių viešbutyje. Skamba pagyrūniškai, tačiau privalau pastebėti, nes tikrai nežinau kur jie ten slepia tas žvaigždutes…Tą naktį taškomės po Odesą tikėdamiesi rasti vietą kur galėtume pažiūrėti rungtynes Lietuva – Argentina, bet veltui, todėl apsistojam prie ukrainietiškų Barščių plano.

7 kelionės dieną pagaliau pasiekiame Ukrainos – Moldovos sieną, kurią su niekuo nepasitarę nusprendžiame kirsti netoli Tiraspolio. Klaida. Atsiduriame Ukrainos ir Moldovos separatistinės Padnestrės respublikos – aiškiai prakvipusios Sovietine Rusija, manipuliacijų zonoje – kažkieno nepelnytai vadinama muitine. Eilių nėra, tačiau užstringame dviem – trim valandom. Ukrainos pusėje pildome deklaracijas, kuriose detaliai išpasakojame kiek ir kokios valiutos turime, o iš karto po to turime tai ir pademonstruoti: traukiame dar neišleistus eurus, svarus, grivinus bei JAV dolerius – kupiūromis po 5 ir duodame pasigrožėti muitininkei. Procese, prisistato ir jaunas pareigūnas, kurio kaip paaiškėja močiutė gyvena Radviliškyje – an karto! pasijuntu arčiau namų. Gaila, tačiau jų atžvilgiu preliminarūs kraujo ryšiai čia mums nei kiek nepadeda – gauname įsakymą tempti daiktus iš mašinos – kratys. Kad ir ko jie ieškojo – nerado, nors teta muitininkė savavališkai leido sau perknisti kiekvieną lagamino skyrių; mums leidžiama pajudėti ir niūniuodami A komandos soundtrack‘ą prisistatome paskutiniam nuosprendžiui. Galiausiai ūsuotas muitininkas pralinksmina mus dainuodamas savo kūrybos dainą apie Rūtą, kuriai įkvėpė mano pasas. Jis stebisi mūsų pasirinkimu vykti į tą KEISTĄ Moldovą, kurią pats poetiškai pavadina „Moldova – strana čiūdova“ ir tuo įkvepia nuotykiui – juk mes čiūdų pažiūrėti ir vykstame:) Tariam „iki“ – mojam ranka Ukrainai ir pajudame 10 m. į priekį:)

Moldova (Padnestrė) pasitinka itin „draugiškai“ pradėdama nuo 23 USD mokesčio už transportą ar kažką pan. (taip ir liko neaišku). Ant „oficialios“, antspauduotos sąskaitos, kitoje pusėje ranka užrašoma automobilio raida, kaip vėliau paaiškėjo, tam, kad išvažiuojant būtų matyti kiek mes spėjome paššniukštinėti uždraustoje zonoje. Vėl užpildome velniai žino kokias deklaracijas ir…galiausiai paaiškėja, kad sienos čia kirsti mes negalime, o artimiausia muitinė už 300 km. Be abejonės – muitinės darbuotojas pasiūlo išeitį iš šios netikėtai susiklosčiusios padėties – pavadinti tai „ekstra“ atveju – Rūtą formaliai „laikyti“ nėščiąja ir todėl suteikti mums leidimą įvažiuoti, o tai be abejo įkainoja 30 USD. Užpykstam – duodama 20 USD :)) muitininkas, kaip paaiškėja yra labai taurus žmogus, todėl imdamas kyšį intensyviai aiškinasi ar juos duodame „nuo dūšios“ (ot dūšy):)))

Pagaliau kertame sieną ir traukiame Kišiniovo pusėn. Skirtingai nei tikėjomės prisiskaitę keliautojų komentarų, kelias lygus ir tiesus – nei vienos duobės! …Kaip, beje, ir ženklų ar automobilių…įvažiavę į pirmą kaimą, vėl keičiame nuomonę – švaru, pakankamai tvarkinga. Visi namai aptverti įvairiaspalvėm tvorom, išpuoštomis ornamentais, o kartais ir olimpiados simboliu – rudu meškučiu:) pastebėjau, jog kartais pirma aptveriama tvora, o tik tuomet pradedamas statyti namas. Kiekvienam miestelį, pakelėj ir pan. gali prisižiūrėti SSRS simbolikos, reklaminiai stendai čia taip pat ne Colgate reklamuoti statomi, o užpildomi propagandiniais plakatais. Vietinės mados primena mūsiškes prieš 15 – 20 m. – mokinukės su kaspinais didesniais už galvas…

Palaimingai traukdami Kišiniovo link, prisirinkę pilnas kišenes graikiškų riešutų, ir nuo jų vaisių sulčių maknotom iki alkūnių rankom (neatsiplovė keturias dienas), susiduriame su dar vienu akibrokštu – VĖL MUITINĖ (šį kartą Padnestrės Moldovos ir Moldovos)…

Krymas – kraštas, apie kurį pasakodami mūsų tėvai su nostalgija ima dūsauti, kur išvargusi nuo darbo liaudies, sovietų valdžia kadaise ilsino savo pasturgalius, kur palmių apsupty į Juodąją jūrą vis dar išdidžiai žvelgia bronzinis Leninas, kur niekas taip ir neišmoko ukrainiečių kalbos…Kraštas, apie kurį šiandien retas kuris susimąsto planuodamas savo atostogas.

Savaitė, mano galvoje trukusi bemaž mėnesį – pasibaigė. Sekmadienio paryčiais, pavargus, purvina ir abejotinos psichinės būsenos, vos peržengus namų slenkstį kryžiumi krentu į lovą. Sapnuoju duobėtą kelią, plastmasines gėles ir neatšveičiamas juodas panages (sapne veiksmas vyksta rusų kalba).

O viskas prasidėjo lyg ir įprastai. Pirmąjį kartą iš Alytaus, Ukrainos link pajudėjom rugsėjo 4-osios naktį. Antrąjį – 7 ryto, po to, kai 62-ame Lenkijos kilometre paaiškėjo, jog kai kas (asmuo redakcijai žinomas) vietoj savojo išsivežė svetimą pasą. Kuriam laikui tapau „žvaigžde“: tuos nelemtus 62 km atgal į Lietuvą, bendrakeleiviai mano garbei traukė Pixies – „Where is my mind“… Toks tai buvo mūsų nelemtas dvigubas startas:)

Taip sau niūniuodami (o kai kas dar į taktą pakosėdami ir nosį pašnypšdami), savo baltu Ford Transit, minant „dugną“ su pariaumojimais traukiančiu 90 km/h, pasiekėme Lenkijos – Ukrainos sieną. Tą kartą Lenkija tartum nejučia praskriejo pro šalį: vaizdai pro langą atrodė tokie įprasti akiai, jog teko save įtikinėti, kad išvystu kažkur toliau nei Palanga. Mintyse dabar nesugebėčiau išskirti a nė vieno Lenkijos akcento. Bialystokas kaip Bialystokas, Liublinas kaip Liublinas… Tuo metu net nešovė į galvą, kokie artimi ir gražūs man šie miestai atrodys keliaujant atgal namo. Dar nežinojau, kad kirtus Ukrainos Lenkijos sieną norėsis bučiuoti žemę:)

Siena. Pasieniečiai, lenkai mums dailiai pamoja europietiška ranka ir palydi šypsniu, tuo tarpu dėdės ukrainiečiai, dėvintys militaristines uniformas pasitinka įsakmiai pakeltu tonu ir rusiška greitakalbe. Viskas kaip pagreitintam kine. Gavę įsakymą skubiai pildome kažin kokias deklaracijas bei sušokame šokį muitinei – „Kur važiuoji, ką veži, ką krepšelyje neši“. Štai čia susiduriame ir su pirmuoju „šešėlinės“ ekonomikos atstovu – kuriam tąkart neįtinka mūsų peilis šlapenkei pjaustyti – neva kovinis )…ir taip duonriekio – šaltojo ginklo vertė išaugo +10 USD. Išsiperkame savo kinžalą ir pajudame Lucko link, dairydamiesi kokios atokesnės pievos pamiškėje, nakvynei. Sudėtinga tai nepasirodo – pietų Ukraina ir yra pieva nakvynei )

Rytą pajudame Kijevo link. Keliai siaubingai duobėti, miesteliai pilki ir purvini, o gamtovaizdis nuobodus ir monotoniškas – pievos ir trys krūmai. Šalta, apsiniaukę, lyja.                

Ukrainoje su atsiskaitymu banko kortele ne kažką, viename prekybos centrų, kur toks atsiskaitymas buvo įmanomas pardavėjai į ausį teko diktuoti PIN kodą:). Kad išvengti papildomų rūpesčių, Lucke nusprendžiame išsikeisti vietinės valiutos, tačiau sekmadieniais bankai nedirba. Remiantis vietinių patirtimi, veikianti keitykla yra „univermage“, miesto centre. Nuvykę ten blaškomės tarp prekystalių, bet keityklos nė kvapo, nors paklaustos pardavėjos, kaip viena kartoja, jog keitykla „prie įėjimo!“ (durniai jūs). Klausiamaisiais veidais stovinčius „prie įėjimo“ mus maloniai užkalbina stereotipinis „tonis soprano“ su odeške ir cepa per pirštą – „vam čio?“. Paaiškiname kad ieškome valiutos keityklos todėl jis pasiunčia mus pas vaikinuką stovintį už laikraščių kioskelio prekystalio. Keitimas įvyksta! Sprendžiant iš apdriskusių treningų, hierarchinėj vietinės gaujos grandy žemesnio rango aferistas, paėmęs iš mūsų eurus iš po prekystalio traukia grivinus ir pakeičia mums geresniu kursu nei kad siūloma bankuose, todėl nepykstam ir čekio nereikalaujam. Štai kokios yra valiutos keityklos Lucke apie kurias žino visas miestas. Užsukame į parduotuvę, patikrinti naujųjų pinigų galios. Apsiprekinus nuotaika pakyla dar labiau – pralinksmina ukrainietiškos kainos:)

Visa diena kelionės ir pavakarėje mes Kijeve! Kaip balti žmonės prasinešame centru. Miestas pasirodo nevakarietiškai gražus. Tikrai yra į ką pažiūrėti: kitoniška senų pastatų architektūra ir prie jų puikiai derantys naujai išdygę gyvenamieji namai, kartu sukuria tam tikrą egzotiką, kurios pasigendu Europos sostinėse. Kitaip nei tikėjausi, prištabeliuotų gyvenamųjų inkilų, kokie būdingi posovietiniams miestams – nematyti. Antra vertus, kaip ir bet kur kitur kapitalistinis imidžas ima viršų, todėl šviečiančių reklamų, žymių pasaulyje veidų ir vardų parduotuvių vitrinos rėžia akį, o pačiam miesto centre puikuojasi širdžiai artimas čilekas…Nuo kurio taip labai norėjosi pabėgti…

Sutemus atsisveikiname su Kijevu. Vos pajudėjus iš miesto apleidžia jėgos, todėl smingu. Pabundu nuo šauksmų ir mašinos stumdymo pirmyn atgal – užklimpom. Išsivadavimo akciją atidedam rytui, ir užmiegam tiesiog duobėj, vidury laukų. Rytą surengiam išsilaisvinimo operaciją, susišukuojam riebaluotus plaukus, ir judam toliau. Tikslas – Jalta.

Visą dieną minam iki Jaltos, pakeliui prigriebdami ir porelę pakeleivių dėl smagumo. Nestereotipinė jaunavedžių pora (vyrui 42, žmonai 20 m.) iš kažkokio gilaus Rusijos kaimo, kaip paaiškėja, jau antra savaitė kaip keliauja pas močiutę. Atsidėkodamas už mūsų gerumą ir svetingumą, vyras dūdele sugroja kelis šlagerius, tokius kaip the beatles – yesterday,  sueiliuoja musm gruzinišką pasakėlę:) Kelionė ilga. Naujieji draugai mums pripasakoja apie įstabų Jaltos grožį, puikius kempingus ir nuostabius nudistų paplūdimius. Tačiau jų pasakojimuose ėmiau įtarti klastą kuomet stabtelėjom užkąsti į vieną pakelės kavinę. Dekoro vaizdas pakerėjo. Tiek neskoningo kičo vienoje vietoje gyvenime dar nebuvo tekę matyti: rožinės staltiesės, raštuoti kilimai, plastmasinės gėlės ant pjedestalų, plastmasiniai medžio imitacijos laikrodžiai, plastmasiniai sietynai, dramblių, krokodilų figūros, – ir tos iš plastmasės, elektrinis fontanėlis ir galutinai pribaigiančios mirksinčiom lemputėm apšviestos paveikslų reprodukcijos. O svarbiausia kad visu tuo gėriu gerokai perkrautas visas kambarys. Kadangi mūsų kelionės svečiams tai pasirodė labai gražu ir šikarna, ėmiau abejoti ir jų pasakojimu apie įstabiąją Jaltą. Kaip paaiškėjo – ne veltui.

To be continued…

Prieš atvykstant į Šiaurės Airiją, šiek tiek žinojau apie katalikų-protestantų nesutarimus šiame regione. Bet iš pirmo žvilgnio (ar iš visų tų pirmų žvilgsnių per pirmą buvimo mėnesį) tai pasirodė didelis „niekas“, ar smarkiai išpūstas reikalas, kuris tik kaip praeities šmėkla gyvuoja žmonių pasamonėse, ir nelabai egzistuoja realybėje. Dabar suprantu, kad būtent tada ir reikėjo eit pasivaikščiot po Shankill‘ą (išskirtinai protestantų tikėjimo gyventojų rajoną Belfaste). Būčiau tikrai nepritrūkus drąsos tokiam žygdarbiui anuomet…dėja ilgainiui perskaičiau per daug knygų, ir susipažinau su per daug žmonių, išgirdau vietinių gyventojų nuomonę, todėl situacija kiek komplikavosi. Štai čia ir pasitvirtino taisyklė, kad neretai drąsa yra tiesiogiai susijusi su žinių stoka. Ir štai, galiausiai ryžtis įžengti į teritoriją, kur tapčiau knygų kalba tariant – „neapsaugota mažuma“ – prireikė gerų trijų savaičių. Per jas žinoma vakrais nuolat generavau visas įmanomas užpuolimo idėjas, ir kaip maskuosiu savo tapatybę nuo vietinių…o tiksliau, kaip turėčiau elgtis ir atrodyti, kad neatkreipčiau į save dėmesio (deja aukštaūgė fotografuojanti visus kampus iš eilės – ne kasdienybė). Čia turbūt reiketų dėt trumpą paaiškinimą, o kodėl gi Shankill‘as yra ūūūū kaip baisu. Ogi teoriškai tai kaip ir nieko ten „tokio“ – eiliniai žirmūnai, tik vietoj rusų ten gyvena protestantai, na ir tai kad be jų daugiau niekas ten ir negyvena:D Mums, Sovietų Sąjungos vaikams, labai sunku suvokti, kas gali būti per religinė nesantaika šiais puikiais globalizacijos laikais. O iš tiesų Ulsteryj šie nesutarimai jau seniai nebe religijos reikalas. Vis dėlto katalikų ir protestantų bendruomenių segregacija kai kuriuose rajonuose yra daugiau nei akivaizdi, ir jų pačių apsisprendimu gyventojų mobilumas mieste labiau nei žemas. Grįžtant prie reikalo, kodėl taip baisu įžengti į „uždraustą“ zoną? Ogi todėl, kad be neapykantos vienos kitoms, protestantų bendruomenė Shankill‘e dar garsėja ir ksenofobija bei rasistiniais išpuoliais prieš kitataučius. Mitas tai ar ne, bet patarimai iš vietinių, ir universiteto bendruomenės: „aj, gal geriau tu ten neik“ arba „na…gal ir nieko tau nenutiks“, galiausiai „na, su tavo išmatavimais, tai sunku bus likt neidentifikuotai…tai žiurėk atsargiai..“, neveikia padrąsinančiai. Ir vis dėlto aš ten buvau, ir jei dar rašau šią poemą – darom išvadą kad likau gyva.

Nesamoningai įdomius jausmus teko pajusti! …praeiviai veria tave klausiamaisiais, arba dar dažniau niekinančiais žvilgsniais, stovi ir stebi ka tu darai, kur tu eini, klausia kodėl fotografuoji, ir atsakymu nelieka sužavėti…toliau stovi ir žiuri, kartais dar paburba kažka po nosim. Kadangi katalikai (ne visi), bet tie kuriuos sutikau Belfaste pasirodė kur kas labiau „open minded“, paklausiau – kodėl žmonės bado mane pirštais jei aš tiesiog domiuosi jų kultūra ir palikimu? Juk logiškai mąstant ar ne tam jog nori būti „matomi“ jie apipiešė visus kampus savo herojų portretais, ir apkabinėjo veliavom? Man atsakė paprastai – „Žmonės bijo…Šiaurės Airija – tiksinti bomba. Šiandien čia ramu, bet niekas nežino kas bus rytoj. Jie pilni nepasitikėjimo, įtarumo visais, visada ir visur. Socialinė politika jų neskatina gyventi atskirai, mokytis atskirai ir švesti atskirai – tai jie daro savo valia, ir jei kas nors man pasakytu kad šiame šimtmetyje visa tai pasikeis – nepatikėčiau.“ (sutrumpintas vertimas iš angl. k.)

Nežinau kaip pabaigt. Nežinau kaip tai reziumuot….perskaičiau milijona istorijos knygų apie Šiaurės Airiją, Airijos Respubilką, pilietinius, religinius, politinius, socialinius, partizaninius ir kokių tik nori pavadinimų karus šiame regione…ir viskas rodėsi taip aišku kaip dieną: dvi bendruomenės, dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių gyvena kartu savo atskirus gyvenimus ir tiek. Deja,  čia persipynę: mitai, steriotipai, nuoskaudos, skirtingos kultūros, baimė, neapykanta….o svarbiausia – pasididžiavimas visuo tuo.

Ir vis dėlto, sunku būti manimi. Kai esi 182 cm ūgio…na gerai – 184 su batais, labai jau sudėtinga likti nepastebėtai (nevykus būčiau partizanė – iš apkasų vis lįstų kojos…). Taip, labai smagu masiniuose renginiuose matyti kas dedasi ant scenos, arba…nea, daugiau privalumų nesugalvoju:) Tačiau kai esi „aiškiai“ matoma, kažkodėl žmonija tai interpretuoja taip, lyg tu ir nori būti pastebėta. Nea, mano brangūs! Kai užsimanau būti pastebėta ash išsidažau karo spalvom, arba drąsiai dėstau savo teoriją, apie tai, kad žmones reikėtų uždaryti į getus pagal Intelekto Koeficientą:)) Ši tragikomiška tema išlindo į viešumą kaip tos kojos iš apkasų šiandien, kai tris kartus buvau identifikuota kaip galinti ir norinti paaukoti įvaraus plauko labdaros organizacijoms! Iš minios jie pasirinko mane! (gaila tik, kad ne kaip prizininkę)  Norėjosi paklausi „ar aš atrodau gero veido?!!“, bet išsigandau likti nesuprasta, ir apsimestinai domėjausi įvariom aplinkosaugos, vaikų teisių, karo veteranų ir dar galai žino kokiom problemom…kartais tiesiog neįmanoma atsakyti žmonėms, kurie deklaruoja rūpestį ore kybančioms problemoms. Turbūt gerai paieškojus rasčiau kraujo ryšių su Liudviku XIV, nes vienas kas teateina man į galvą – „po manęs nors ir tvanas“. Ir kaltas čia katalikiškas ugdymas – jei tikėčiau reinkarnacija, gal viskas būtų kitaip. Grįžtant prie „rūpesčio temos“, manau, kad nesugebėjimas atsakyti tokiems geradariams, yra paprasčiausiasi „atstok nuo manes“ sindromas, arba noras, atpirkti savo abejingumą. Juk visi šiek tiek geriau pasijaučiam paaukoję 2 lt per Nomedos „vaikučių akcijas“. Virš galvų penkioms minutėms sublizga aureolės, ir metus laiko socialinė problema toliau guli stalčiuj…tačiau stalčiuj, o ne „ant sąžinės“:) Nebrangi ta mūsų sąžinė…galvojau iki šios dienos, kol neatsibaudžiau trims organizacijoms iš eilės – geri pietūs išėję būtų! O dabar tenka džiaugtis, ružavu krabuku, ir popierine gėlyte, kuriuos gavau mainais:)))

Pabaigai. Vis dėlto turbūt reikėtų pasidžiaugti, jog kažkam rūpi kai kas daugiau nei jie patys (nors vis dar įtariu čia kažkokį mados reikalą), ir matyt toliau kartkartėm palopyti  savo sąžinės skyles pinigais… Bet čia dar ne viskas!! Kai prie manės du kartus per dieną pristoja kažkokios feministinės organizacijos agitatorės, pradeda imti nervas…kad peraugus, trumpaplaukė ir be biusto (kietas žodis) – tai jau ir potenciali feministė?:))) come on!!!! Va tau ir nesivadovaukime stereotipais vadinasi…

Kompe radau savo “laišką niekam“, rašytą prieš porą metų…. va.

Žmonės vienodi. Eidama gatve tepastebiu siluetus ir tikriausiai kitiems esu toks pats siluetas, postmodernistiniam paveiksle. Net jei bandytum išsišokti – turbūt nieko nepeštum…bet individai bando. Žinoma, turbūt atrasti naujų mados ir stiliaus tendencijų lietuviai jau seniai nebesistengia (vis tas perdėtas kuklumas – „vakaruose, tai jau atrasta“ – sako jie), todėl ilgai neišradinėję dviračio, nusprendė gentainiai tai daryti senu, patiktintu būdu – vizualiai (o greičiausiai ir psichishkai) nukeliančiu mus į priešistorę…arba afriką…“Taupu ir efektyvu“ savo didžiu nuogumu šokiruoti siaurąją visuomenę. Gal ir taupu, bet kur čia efektas? O dar geriau, kur šokas? Jau kuris laikas negaliu atsistebėti tuo, jog toks taupumas ar(ir) pigumas vis dar ką nors stebina…prie to jau pripratau netgi aš (o aš sunkiai pripratinama), ką jau kalbėti apie kosmopolitiškumu besimaskuojačią mūsų visuomenę. Ir vis dėlto, paraudusiu iš gėdos veidu pripažinsiu – šiandien varčiau vieną iš tų „mergaitiškų“ žurnalų (gal mane reabilituos tai, kad to nedariau viešai…tualete). Ir visgi pervertus galiu drąsiai teigti: viešas apsinuoginimas vis dar paklausi prekė…esi baisi – nusirenk, nemoki dainuot – nusirenk, pralaimėjai lažybas – nusirenk, nepralaimėjei lažybų – nu pofik, gal kita kartą pasiseks labiau, galėsi nusirengt… reziume: nors nuogumas jau prieš gerą dešimtmetį tapo tiek banalus, ir lengvai prieinamas įvairiais kanalais, lietuvaitės, gimusios Sovietų Sąjungos kaime, vis dar negali sustoti žaidusios „sekso ir miesto“…

Visgi, tikiu, jog aš dar sulauksiu tokių laikų, kad norint ką nors šokiruoti, reikės viešai apnuoginti savo kairį plautį! Na arba kepenis…

Dievas Adomą ir Ievą „apslapstė“ lapais, tam kad iš jų, jausdami gėdą sumišusią su dėkingumų, ilgainiui pagimdytume aukštąją madą, o mes..? „išsilaisvindami“ vis bandom kurti rojų žemėje…? „VISIEMS PO LAPĄ““…p.s. moterims po tris…

Dar vienas p.s. ne kiekviena nuoga subinė – menas…

Leisiu sau dėt sekmadieninį pastebėjimą (turbūt žiauriai ne į temą). Besižavint visuomenės saviraiškos formomis šioje šalyje, kilo klausimas.

Klausimas: ką būtų galima parašyti ant tuščios sienos, graffiti dažais, Daukšos gatvėj Kaune? Šiai dienai turbūt – „velniop biurokratiją ir kapitalizmą“ arba „Lietuvos Rytas – tai net ne komanda“, prieš 5 metus „Paksas gaid**“, prieš 10 – „Metallica rules“…kažkur Kęstučio gatvėj yra užrašas „velniop komunalkes“…netoli Aleksoto tilto – „Aš myliu Kęstą“…milijonas svetimybių, prasmingų tik tiems kurie jas parašė. Čia kiek kitaip. Iš tiesų nemeluosiu – Belfaste graffiti „bjauroja“ kur kas didesnę dalį pastatų nei kad Lietuvoj… sudėtinga tik su tuo „bjauroja“ terminu. Bet vietinė, rūpestinga ir atsakinga valdžia, tikriausiai galvoja būtent taip. Neseniai teko matyti visai neprastą, puikiai sumontuotą ir lygiai taip pat surežisuotą ugdomąjį/propagandinį filmuką prieš graffiti, kuriame trys stabilūs nepilnamečiai gailestingu tonu verkauja apie „didelių vaikų“ daromą žalą pastatams ir jų šalies kultūrai, bei miesto istoriniam paveldui (o taip, tai tikrai pataiko į dešimtmečiui aktualiausių probleminių temų top 5…na, arba čia aš sugedus). Gink Dieve, nesistengiu plėtoti temos „piešiniai ant sienų – menas ar vandalizmo aktas“, tiesiog mano požiūriu kad ir kas tai, pirmas ar antras – Čia jis turi kažkokią gilesnę prasmę, net ir tuo atveju jei nemyli Kęsto (Kęstai, nieko asmeniško), neklausai Metallicos, ar esi apolitiškas pilietis iš Prienų. Aprašinėtos sienos Belfaste, paprastai žymi bendruomenių teritorijas. Kitaip tariant tai tarsi simboliniai orientyrai, pagal kuriuos gali aiškiai pasakyti nacionalistų ar unionistų rajone pasiklydai, nes užrašai aiškiai turi politinį, istorinį, religinį ir t.t. kontekstą Būtent tai ir smagiausia – niekur nemačiau „I love Ricky Martin“ arba tiesiog, kažko…beprasmiško? Na tiksliau būtų – prasmingo tik „dailininkui“. Prisipažinsiu, nepaisant to, jog visuomenė čia, kartais perdėtai radikali, netgi linkusi į fanatizmą, vis dėlto turinti įsitikinimus, ir nesivaikanti svetimų „dievų“ net ir šiais mūsų individualistų, kosmopolitų laikais – man (asmeniškai) kur kas įdomesnė. Manau jei ir toliau taip čia krykštausiu, tuoj kas nors man pasiūlys važiuot “pasidžiaugt“ į Sarajevą…:)

Karas. Dar viena puiki tema verta trupučio dėmesio, nes karo mitas „bado akis“. Pradedant nuo propagandinių plakatų gatvėse, ant viešojo transporto, laikraščiuose, baigiant televizijos laidomis bei serialais…visai įdomiai atrodo tas XXI amžiaus karas, ypač kai jis ne tavo kieme…eini gatve, dairaisi, čia Kate Moss reklamuoja „Zara“ parduotuvių tinklą, čia žiūrėk uniformuotas, ryškiu karo spalvų makiažu pasipuošęs, (be abejo) stiprus bei Teisingas vyras šypsosi tau iš paveiksliuko su užrašu „Join the army“…ir pasimeti žmogus – kas gražiau? …arba kaip jaustis, kai per reklaminę pertraukėlę tarp Simpsonų, žydrame ekrane, ištaikius progą, tau ima kalbėti moteris neseniai palaidojusi savo Afganistane žuvusį sūnų, ir ramiu veidu teigia: – viskas turi prasmę, jei tik yra daroma kilniais tikslais (ar kažką panašaus), ir again – „Join the army“. Puiki propaganda – man tai patinka. Tačiau paradoksalu, jog nepaisant to kaip media perša „gerojo, baltojo taikos balandžio“ kario mitą, viešai apie tai kalbėti šiukštu negalima (grūmoju). Visiškas tabu. Pati netinkamiausia tema prie alaus. Kitaip tariant, nori susirast draugų – jokio karo, ar religijos temų Belfaste! Žiūrėk ir džiaukis – bet tyliai…

P.S. Kartą kalbančią lietuviškai mane nutraukė netoliese sėdėjęs airis, ir pasidžiaugė jog kalbu su Birmingemo akcentu…jeigu čia buvo ne bajeris, vadinasi jis rūko gerą žolę.

Pradžioje nebuvo nieko, tik aš, Aer lingus lėktuvas, pakilimo takas ir airiškai kalbantis stiuardesas, kuris aiškiai buvo bent du kartus moteriškesnis nei aš …viskas taip kasdieniška, kad ėmiau nerimauti: gal iš tiesų tie pokyčiai kurių tikiuosi yra tiek pat realūs kiek demokratija Meksikoje?

Kelionė praėjo neįtikėtinai sklandžiai: lektuvas nenukrito, autobusas atvyko laiku, o taksistas tik pasijuokė iš mano nevykusio bandymo atsiėsti vairuojo vietoje. 2 valandą nakties (pora valandų anksčiau nei tikėjausi) jau „stuksenau“ į savo naujųjų namų duris Lisburn road‘e, pietų Belfaste (pastaba. Eigoje gali paaiškėti kad sumaišiau kryptis).

Dievaži – džiuginantys įvykiai įgavo pagreitį. Rytą pasitiko šviečianti rudeniška saulutė, o ne dargana, kaip kad tikėjausi, ir mitas apie airiškus lietus sprogo kaip muilo burbulas. Jos šviesoj siauros gyvenamųjų namų gatvelės atrodė kaip susigėdę, uniformuoti mokinukai: dailiai išrikiuoti vorele jie glaudėsi vienas prie kito ir raudonuodami laukė savo bausmės. Tolumoje žaliavo kalnai/kalvos (priklauso su kuo lyginti), o šėlstantis vėjas aiškiai bylojo, kad kažkur netoli vanduo…Miesto centras pairodėl kaip sumažintas Londono variantas: apžvalgos ratas, bokštas su laikrodžiu, internacionalas…trūksta tik populiaraus vardo, masių ir betvarkės (dedu pliusą Belfastui).

Tą pačią dieną aplankėm Belfasto apylinkes, Carickfergus už kelių mylių nuo miesto – turbūt ideali vieta sukti lizdams…

Universitetas. Nesamoningai didelis labirintas. Kito apibudinimo jam nėra. Vien biblioteka kaip mūsų Vytukas! Darbuotojai super malonūs, dėl mūsų – internacionalo, kalba itin gražia anglų kalba, ir trykšta tolerancija. Šią savaitę turėjome įvadines “išlikimo Šiaurės Airijoje” paskaitas. Pirmoji buvo apie tai kaip mums čia bus blogai, ir kur rasti psochologą, be kurio neišgyvensime ilgesio savo gimtajam kraštui. Ir be abejonės žymiąsias policininko ir gaisrininko paskaitas, apie laužų kūrenimą namuose, ir piktus nepažįstamuosius siūlančius pavaišinti gėrimais…su tais žodžiais vos neužspringau mate, kuria vaišino draugas rastamanas iš ispanijos. Privertė susimąstyti…tačiau juk antrą kartą matomas žmogus, tai jau beveik draugas!

Žmonės. Nežinau kas yra aukso vidurys…bet jei vadovaudamiesi stereotipais sumaišytume itališką ekspresiją, su skandinavišku šaltumu, manau gautume kažką panašaus į airišką mentalitetą. Žmonių paslaugumas nenustoja manęs stebinti, noras komunikuoti ir domėjimasis kitais, taip pat. Tačiau tai nė iš tolo nepanašu į spektaklį, kokį kadaise teko matyti šiltuose Europos kraštuose. Jokių perdėtai nenatūralių emocijų, jokios vaidybos (arba mano akis tiesiog dar neįgudusi).

Ksenofobija. Žavu! Suteikia šiam kraštui aštrumo prieskonį. Dabar jau sunku patikėti, kad dar prie 10 metų tebuvo vienas vienintelis reisas į Belfastą – iš Amsterdamo (dabar 30). Žmonės tiesiog vengdavo Šiaurės Airijos, dėl nuolatinių neramumų, kurie čia ir dabar vis dar dažnas reiškinys, tačiau akivaizdu jog žymiai nuosaikesne forma. Tačiau pranešimų per žinias apie teroristinius išpuolius, užminuotus policijos automobilius, tikrai nepavadinčiau retenybe. Kaip ir automatais ginkluoų kariškių patruliavimo taikiam mieste… Akivaizdu, kad dabar tai jau nebe kovos tarp katalikų ir protestantų, o tiesiog atskirtų rasistinių grupuočių nepasitenkinimo kitataučiais ištaiška. Ale vistiek baisiai idomu:)) O dar tas gasdinančiai jaudinantis „menas“ ant pastatų sienu…mmm….